Po Moldovą pasidairius

 

Keletas minčių grįžus iš komandiruotės Moldovoje. Nedidelės delegacijos sudėtyje š.m. vasario 19-22 dienomis teko lankytis Moldovoje. Skaičiuojantiems, kiek  tai kainavo mokesčių mokėtojams skubu nuraminti, kad kelionę finansavo mūsų bičiuliai iš Švedijos Gniucho komunos, tiksliau Švedijos SIDA fondas. Oficialus kelionės tikslas buvo SIDOS finansuojamo socialinio projekto užbaigimas. Aptarimo metu buvo galima pasidžiaugti, kad socialinėje sferoje kai kuriose srityse esame aplenkę netgi švedus. Omeny turiu jau prieš 20 metų Almanto Čielio ir jo komandos įkurtą neįgaliųjų teatrą. Anykštietiško teatriuko pavyzdžiu, perimant patirtį, tokie teatrai buvo įkurti Švedijoje ir Moldovoje. Nuostabu stebėti, kai nelengvas protines negalias turintys vaikai, vaidindami scenoje, padaro asmenybės vystymosi neįtikėtiną pažangą... Kadangi projektas baigėsi, kartu su bičiuliais švedais ir Štefan Voda savivaldybės vadovais tarėmės, kokius trišalius projektus, finansuojamus SIDA ar SLD fondų galėtume vystyti ateityje. Kitas vizito tikslas buvo aptarti bendradarbiavimo galimybes tarp Anykščių ir Štefan Voda savivaldybių, aptarėme sutarties projektą.

 Ir keletas minčių apie Moldovą ir Štefan Voda savivaldybę. Pirmiausiai į akis krinta didžiuliai socialiniai – ekonominiai skirtumai tarp Lietuvos ir Moldovos, kas leidžia teigti, kad Lietuvos pasirinktas eurointegracijos kursas buvo teisingas. Kad būtų galima palyginti skirtumus keletas skaičių: Štefan Voda savivaldybės plotas apie 1000 kvadratinių kilometrų, t.y. beveik dvigubai mažesnis už Anykščių (1765 kv.km.), gyventojų –apie 70 000 (Anykščių savivaldybėje 23000), savivaldybės biudžetas apie 35 mln. litų (Anykščių – apie 80). Skyriaus vedėjos atlyginimas 500-600 lt/mėn, pensija apie 250 lt, o kainos panašios kaip Lietuvoje, faršo kilogramas apie 20 litų, šiek tiek pigesnis kuras. Štefan Voda rajone šiuo metu bedarbystė siekia 35 procentus.  Pramonės beveik nėra, išskyrus 7 vyno gamyklas. Garsiausią moldavišką vyną gaminanti Purcari kaime 1823 metais įsteigta gamykla per metus išpilsto milijoną butelių aukščiausios kokybės vyno. Štefan Voda rajone 78 proc. žemės užima žemės ūkio naudmenos, 6000 ha užima sodai (dažniausiai auginami skaniausi Moldovoje persikai, slyvos, graikiniai riešutmedžiai), 10 000 ha plote plyti vynuogynai. Auginama daug kviečių, kukurūzų, saulėgražų. Nors žemės yra labai derlingos (juodžemis), kviečių prikuliama tik apie 4 tonos iš hektaro. Keliai prasti, 4000 gyventojų turinčiuose kaimuose nėra nei šaligatvių, o dažniausiai nei kanalizacijos ir net vandentiekio, užtai beveik visuose kaimuose yra dujos, kurių kaina beveik tokia pat aukšta, kaip ir Lietuvoje. Konteinerių nėra, šiukšlėmis gyventojai atsikrato kaip kas išmano. Visur akis badantį skurdą, netvarką atperka žmonių geranoriškumas, šiltumas, vaišingumas.

Iškirtinai sėkminga vasario vidurio savaitė

Prabėgusi vasario vidurio savaitė buvo nepaprastai turtinga ir turininga: vyko net 3 fotografijos  parodų atidarymai, tarsi patvirtinantys, jog Anykščiai – kultūros sostinė de facto. Vienoje iš tų parodų – Anykščių bažnyčioje dalyvavo ir Ukrainos ambasadorius Valerijus Žovtenko.

Anykščių rajono savivaldybės administracijai įteikta LR Aplinkos ministerijos Aplinkos valdymų agentūros padėka „Už efektyvų bendradarbiavimą 2013 m. įgyvendinant projektus struktūrinių projektų sektoriuje“ ir APVA prizą „2013 m. geriausias projektų vykdytojas Struktūrinių projektų sektoriuje Anykščių rajono savivaldybė“.

Kitas Aplinkos ministerijos prizas „Metų spartuolis“ Anykščių rajono savivaldybei atiteko  už spartų darbą ir efektyvumą, nes Anykščiai pateko tarp 10 sparčiausiai ir efektingiausiai dirbančių savivaldybių, ruošiantis vykdyti daugiabučių namų renovaciją.

Jeigu dar pridėti nepriklausomybės dienai skirto krepšinio turnyro taurę, iškovotą savivaldybės tarybos narių ir jiem talkinančių krepšinio veteranų, būtų galima pasidžiaugti išskirtinai sėkminga Anykščiams vasario vidurio savaite.

 

 

Tačiau pati didžiausia dovana Anykščiams buvo vasario 14, kai Anykščiuose duris atvėrė modernus SPA Vilnius Anykščiai centras ir kartu pono Valdo Trinkūno įkurtas verslas šventė 10 metų jubiliejų. SPA Vilnius atidarymas – tai pirmiausiai darbo vietos anykštėnams, nes nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios tai pirmas Anykščiuose įsikūręs verslas, kuris sukuria iš karto apie 80 darbo vietų, kurios greitai išaugs iki 100. Tai labai daug. Antra vertus nepaprastai džiugina faktas, kad bent jau keletas jaunų darbščių ir gražių žmonių – anykštėnų grįžo iš emigracijų JAV, Norvegijoje, Britanijoje tam, kad kurtųsi Anykščiuose ir kartu dirbtume Anykščiams. Sunku pervertinti šio objekto reikšmę Anykščiams, nes atsidarius SPA, Anykščiai praktiškai jau atitinka ne tik kurortinės teritorijos statusą, bet ir kurorto statusą. Atsidarius SPA keisis turistų srautai, tikėtina, kad nakvojančių turistų, turistų iš užsienio Anykščiuose padaugės kelis kartus, tad bus judinama ir viso rajono ekonomika: iš ūkininkų restoranui bus reikalingi maisto produktai, turistai paliks pinigus parduotuvėse, degalinėse, muziejuose. Kokia SPA komplekso atidarymo svarba Anykščiams, byloja ir svečių rangas bei gausa. Kada dar atidarant kokį nors objektą jo atidarymo šventėje dalyvavo Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, 3 ministrai (sveikatos – Vytenis Andriukaitis, aplinkos – Valentinas Mazuronis bei kultūros – Šarūnas Birutis), 6 seimo nariai, saugomų teritorijų tarnybos bei turizmo departamento direktorės, kitų departamentų vadovai ir kt. garbūs svečiai?

Ir paskutinė smulkmena, o gal ir ne tokia smulkmena, kuri mane nudžiugino kaip žmogų ir merą – į rankas pakliuvęs „Pasaulio anykštėno“ numeris. Nudžiugino iš karto keliais aspektais. Pirma, to numerio išleidimą parėmė Anykščių garbės pilietis pasaulinio garso profesorius Algirdas Avižienis ir jo sesuo Aldona. Širdį džiugina faktas, kad leidinio redaktore tapo jauna anykštėnė žurnalistikos studentė, o vartant leidinį sklinda iš jo šiluma, objektyvi informacija. Tai džiugina ir teikia vilties, kad ateina nauja žurnalistų karta, kuri pakeis žiniasklaidoje platinamą nihilizmą kitokiu požiūriu į žurnalistiką.

„Utenos apskrities žinių“ priede „Protakos“ vasario 15 d. publikuotas interviu

1.Kada meras rašo?

Meras Sigutis Obelevičius rašo tik šaltuoju metų laiku ir tamsiuoju paros metu, maždaug nuo rugsėjo pabaigos iki balandžio pabaigos, tiesa, žiemą – ir savaitgaliais, jeigu tik nebūna renginių. Tačiau esu šiek tiek užsispyręs žmogus ir tuo laikotarpiu kasdieną sėdu prie knygų bei kompiuterio ir parašau nuo kelių eilučių iki kelių puslapių. Taip pamažu gimsta straipsniai, idėjos ir knygos, kurias užbaigius pasiūlau leidykloms. Pernai „Alma littera“ išleido knygą „Gamtos dovanos“, šių metų balandį turi pasirodyti „Botanika įsilylėjusiems“ ir t.t.

2. Ar sausa teisinių aktų kalba netrukdo turtėti kuriančio žmogaus leksikonui? Ar nesiformuoja kalbos „štampai“?

Ne, nesiformuoja jokie štampai. Tiesiog nesunku atskirti buities, gatvės ar teisinę kalbą ir jas naudoti pagal paskirtį. Nemanau, kad teisininkas su žmona kalba baudžiamojo kodekso kalba. Sakyčiau, kad atvirkščiai, pavyzdžiui, vedant tarybos ar kitus svarbius posėdžius humoras, įpintas žaismingesnis, nevaldiškas žodelis nuima įtampą ir padeda blaiviai mąstyti. Tiesa, kartais pasakau ir tokių posakių, kurie nederėtų merui.

3.Kaip specialisto, dirbančio savivaldybės administracijoje, kūrybiškas požiūris į problemos sprendimą įtakoja visos savivaldybės gyvenimą, mero sprendimus? Aš visada labai vertinu kūrybiškus vadovus ir specialistus, netgi pasinaudojame pasaulio anykštėnų idėjomis, gal būt todėl, Anykščiai yra viena iš nedaugelio savivaldybių, kur nėra jaučiamas idėjų badas, atvirščiai, jaučiamas investuotojų, kurie įgyvendintų tas idėjas, badas.

4.Ar „improvizuojantis“ specialistas gerai ar blogai? Improvizuojantis, kūrybingas vadovas, specialistas yra puiku. Jeigu nebūtų kūrybingų, improvizuojančių asmenybių,žmonija taip ir nebūtų išlipusi iš medžio. Tai visos civilizacijos variklis.

5.Jus pasiekiantys teisiniai aktai nenurodo, kaip Jūs jį turite realizuoti vietoje. Ar problemų sprendimo būdų paieškai reikalingas kūrybiškas požiūris, kaip tai pasireiškia praktikoje? Padeda ar trukdo? Savivaldybėje dirba stipri profesionalų komanda, mes esame arti žmonių ir matome, kurie teisės aktai vilkina ar net stabdo verslo kūrimąsi. Deja deja, Lietuvoje kuriami teisės aktai dažnai yra labai nelankstūs, sustabarėję, o vėliau jų laikymąsi prižiūrinčios institucijos palieka labai mažai vietos improvizacijoms, todėl esame irgi viena iš nedaugelio savivaldybių, kuri kišasi į įstatymdavystę, esame pateikę seimui ir vyriausybei ne vieną pasiūlymą, netgi įstatymų projektus, kurie buvo priimti.

6.Jūsų savivaldybėje gana didelis procentas lėšų skiriamas kultūros reikmėms. Ar tuo siekiama išlaikyti infrastruktūrą ir specialistus, ar skatinti visos rajono bendruomenės kūrybines iniciatyvas? Kodėl bendruomenių kūrybiškumo reikia valdininkams? Esu gal vienintelis meras šayle, kuris sulaukia kritikos už tai, kad pernelyg daug dėmesio skiriu kultūrai, o kai kurie technokratinio mąstymo piliečiai netgi kaltina, kad Anykščiuose tiesiog per daug kultūros įstaigų, muziejų, pernelyg daug tam skiriama lėšų, etc. Tačiau tai priimu, kaip pagyras, nes, regis Čerčilis yra pasakęs, kad dėl ko kariauti, jeigu nebus skiriama lėšų kultūrai. Todėl daug dėmesio skiriame ir infrastruktūrai (esame vienintelė savivaldybė šalyje, kuri krizės metais ne uždarinėjo, o atidarė dvi bibliotekas kaimuose, pernai atidaryta nauja biblioteka Anykščiuose, atidaryti angelų muziejus, menų centras, renovuojamas kultūros centras mieste ir kt.). Kartu didelis dėmesys skiriamas renginiams, jų kokybei. Iš kitos pusės retai kuris muziejus, kaip mūsų A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko galėtų pasigirti, kad per metus užsidirba pusę milijono litų.

7.Kokį kultūros darbuotoją pavadintumėte puikiu (savybės), rinktumėtės vykdytoją ar iniciatorių? Žinoma, kad iniciatorių. Juk yra daugybė galimybių kultūrai pritraukti ne tik savivaldybės lėšas, o to „vykdytojas“ niekada nepadarys, visur reikalinga iniciatyva, kūrybiškumas, gebėjimas keistis, inovatyvumas...

8.Kokie Jūsų kūrybiniai planai? Nesu prietaringas, tačiau nelabai norėčiau jų atskleisti. Balandyje „Alma littera“ turėtų išleisti gražią lengvo turinio knygelę. Gal būt dar šiais metais kita leidykla „Lututė“ išleis knygą apie valgomas gėles (rankraštį esu atidavęs). Tikiuosi dar šį pavasarį leidykloms pasiūlyti dar vieną, didelės apimties knygą, taip pat apie gamtą. Ant darbo stalo dar 2 pradėtos knygos, straipsnių apie gamtą serija.

9.Jūs-gamtos dainius. Tik gamtą pažįstantis žmogus galėjo sugalvoti „lajų parką“. Kokio emocinio poveikio žmogui tikitės iš šio objekto? Ar tai įtakos rajono ekonominę gerovę? Nesu aš joks dainius. Mano knygos yra mokslo populiarinimo. Aš esu biologijos mokytojas ekspertas ir norėčiau, kad mano tautiečiai lietuviai, kaip ir kadaise, būdami pagonys, labiausiai pasaulyje mylėtų ir geriausiai pažintų gamtą. Manau, kad savo knygomis, savo įkurtu botanikos sodu, paskaitomis ir straipsniais kažkokia maža kruopelyte prie to prisidedu. Lajų takas – bendra idėja ir projektas su saugomų teritorijų tarnyba ir jos vadove Rūta Baškyte. Tiesą pasakius net buvau lengvai sutrikęs, kai reikėjo oponentams įrodinėti, kad tai puikus gamtosauginis projektas, dar vienas žingsnelis į gamtos pažinimą, meilės gamtai ugdymą. Keliaudamas lajų taku, tarp medžių kamienų, pakildamas virš miško, žmogus, manau, gaus puikų emocinį užtaisą, kartu pamatys mišką kitu rakursu, voverės akimis ar iš paukščio skrydžio. Toks lajų takas bus pirmas ir kol kas vienintelis Rytų Europoje, todėl, be abejonės, sulauks daugybės lankytojų, pagyvins turistų srautus ir bent jau simboliškai atgaivins ekonomiką

10.Aukštaitijos NP šiemet – 40. Jūs didelis parko draugas, net B.Šablevičių „atidavėte“ Ignalinos rajonui. Ko palinkėtumėte parkui, ko Jūsų rajono parkai turėtų pasimokyti iš pirmojo parko darbuotojų? Žinoma sveikinu parką su jubiliejumi, galiu pasidžiaugti, kad nacionaliniai ir regioniniai parkai padarė neįkainojamus darbus ekologiame gyventojų švietime, ugdant kultūringą turistą, kartu padaryti didžiuliai darbai vystant infrastruktūrą, siekiant parodyti žmonėms gamtos ir etnografines vertybes. Net sunku būtų įsivaizduoti, kiek būtų netekusi Lietuva, jeigu ne saugomų teritorijų tarnyba ir saugomos teritorijos. Žinoma, iš tokių universalių žmonių, kaip anykštėnas Bronius Šablevičius, jaunimas gali tik mokytis ir pavydėti, nes labai retai viename žmoguje telpa ir mokslininkas, ir fotografas, ir publicistas, knygų autorius, gamtosaugininkas ir t.t. Žinoma, kažkiek gaila, kad Bronius dirba ne Anykščiuose, tačiau iš kitos pusės tokie žmonės negali būti vieno rajono „nuosavybė“, Bronius Šablevičius dirba Lietuvai. Nacionaliniam parkui norėčiau palinkėti klestėjimo, kad juos aplenktų taupymo ir stambinimo vėjai, linkiu netapti vien tik turizmo poreikių tenkintojais, kartu niekada neužmirštant dėl ko jie buvo įkurti – visada didžiausią dėmesį skirti aplinkosaugai, ypač biologinės įvairovės apsaugai.

Sveikinimas vasario 16-osios proga

Mieli anykštėnai,

 

Prieš 96 metus vasario 16-osios aktas paskelbė, kad Lietuva pakilo ir susitelkė prasmingam bei šventam tikslui - kurti savarankišką, nepriklausomą valstybę.

Tegu ši iškilminga ir reikšminga diena kiekvienam iš Jūsų leidžia pajusti dar didesnę meilę Lietuvai, įkvėpimą kurti savo šalies gerovę, prisidedant prie jos kasdieniais darbais ir poelgiais.  Linkime, kad 1918 metais pradėtas tiesti pilietinės dvasios saitas jungtų kartas ir ugdytų pagarbą žmogui, jo teisėms ir laisvėms, demokratijai, bendruomeniškumui. Nepamirškime savo garbingos praeities ir su viltimi žvelkime į ateitį, su užsidegimu telkimės bendram darbui dar šviesesnei Lietuvai kurti.

Tegu ši diena suteikia stiprybės, tikėjimo savimi ir savo tauta.

Pamąstymai pasibaigus pirmam šių metų rajono Tarybos posėdžiui

Kai rajono Tarybai būna pateikta svarstyti 30 ar 50 klausimų ir kai perskaitau jų turinį, visada pagalvoju: kokia visgi unitarine valstybe tapo mūsų mažutė Lietuva. Gal čia dėl didingos Lietuvos istorinės praeities, kai šalies galingųjų galvose dar žvanga kalavijai, bet nematoma savivalda. Krizė šalyje baigėsi, o savivaldybių biudžetai liko prieškriziniame lygyje. Merams, administracijoms tenka spręsti ne kam duoti, o iš ko atimti... Bet apie tai kitą kartą.

Kokius gi klausimus svarsto rajonų Tarybos, darbus palikę, 25 protingi, visuomeniški ir aktyvūs rajono piliečiai: verslininkai, ūkininkai, įstaigų vadovai ir tarnautojai? Dauguma klausimų tikrai neverti 25 tarybos narių dėmesio: „Dėl pritarimo įstaigos vadovo ataskaitai“, „Dėl valstybės turto perdavimo įstaigai“, „Dėl turto (kompiuterio, už tarybos narį senesnio automobilio ar net anapilin iškeliavusio arklio nurašymo“. Juokinga?  Taip. Tačiau tokia mūsų Seime sukurtų įstatymų realybė.

Visgi pirmajame šių metų Tarybos posėdyje buvo svarstomi ir svarbūs klausimai, susiję su verslu bei strateginių rajono tikslų vystymu. Taryba vienbalsiai pritarė klausimui „Dėl kitos paskirties (rekreacinės teritorijos) žemės sklypo suformavimo golfo aikštynų įrengimui Pavirinčių k., Kurklių sen. ir Eglių k., Anykščių sen., Anykščių r. sav., detaliojo plano patvirtinimo”. Klausimas skamba biurokratiškai, tačiau yra labai svarbus, nes tai žingsnelis į tai, kad Anykščių krašte atsirastų dar vienas patrauklus turizmo objektas – golfo laukai. Kitas su turizmu susietas klausimas “Dėl sutikimo UAB “Anšilas” įrengti įvažiavimo kelią” kai kurių žmonių liko nesuprastas. “Kokia čia pagalba verslui, jeigu verslininkas savo lėšomis įrenginėja kelią”. Tačiau, mano manymu, čia kaip tik yra tas gerasis verslo ir savivaldos bendradarbiavimo pavyzdys, kai savivaldybė sukuria  verslui naudingą infrastruktūrą, o verslas savo ruožtu kurdamas infrastruktūrą sau, pagerina miesto įvaizdį ir sukuria patogumus anykštėnams.

Atskirai galima pakalbėti apie verslo reikalus. Išties senoji Anykščių ligoninė neparduota aukcionuose nepadoriai ilgai. Reikia pripažinti, kad ikikriziniais metais rajono taryba galvojo, kad verslininkai “nugriebs” ligoninę už 5 milijonus, nors, tiesą pasakius, mano nuomonė tuomet buvo kitokia ir siūliau ne 5, o 3 mln. Litų kainą, deja, tarybos tuomet neįtikinau. Tuomet atėjęs sunkmedis, žlugusi nekilnojamo turto rinka pakoregavo norus ir planus. Tačiau yra pagrįstų vilčių, kad 10 kartų nukainota ligoninė jau vėl yra patraukli pirkėjams, nes ja domisi ne vienas solidus verslininkas ir ne tik iš Lietuvos, todėl tikimybė, kad pastatai, tiksliau nuostabi vieta miesto centre, artimiausiu metu bus nupirkti, didėja. Anykščių patrauklumą didina ir tuoj tuoj atsidarysiantis SPA Vilnius ir tuomet atsirandančios galimybės miestui siekti ne kurortinės teritorijos, bet kurorto statuso. Labai gaila, kai tenka skirtis su verslininkais. Dėl įsiskolinimo teko nutraukti Šventosios užtvankos nuomos sutartį. Tikimės, kad greitai galėsime sklebti kitą nuomos sutartį ir ateis laikas, kai Šventosios vandenys suks turbinas ir gamins elektrą. Atskira kalba apie verslininkus, bandžiusiais apgauti Svėdasų krašto žmones ir rajono tarybą. Gruodžio mėnesį rajono tarybą įtikinę UAB “AV Investicija plius” verslininkai, kad šalia Daujočių kaimo sukurs 10 darbo vietų ir vyks “nekaltas atliekų rūšiavimas po stogu”, jau sausio 2 dieną Utenos aplinkos apsaugos departamentui išsiųstame prašyme  atlikti atranką UAB “AV Investicija plius” planuojamos ūkinės veiklos “Krematoriumas su piroliziniu deginimu (skirtas žmonių kūno dalims deginti bei atliekų surinkimas pagal pateiktą informaciją atrankos būdu”. Rajono Taryba į nesąžiningus verslininkų žaidimus sureagavo žaibiškai ir sprendimu  “Dėl Anykščių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1-TS-391,, Dėl pritarimo pradėti rengti atliekų tvarkymui skirtų teritorijų Svėdasų sen., Anykščių r.sav. specialųjį planą‘‘ panaikinimo” išduotas leidimas ruošti specialųjį planą sustabdytas.

Paradoksalu, bet daugiausiai ginčų tiek koalicijoje, tiek komitetuose, tiek taryboje sukėlė klausimas “Dėl pritarimo ir finansavimo projektui „Tiro pastato rekonstrukcija ir pritaikymas steigiamo atviro jaunimo centro veikloms Anykščiuose“, kurio esmė pritarti ES fondams teikiamam projektui, pagal kurį būtų galima gauti iki 800 000 tūkstančių litų, už juos perstatyti buvusį tiro pastatą ir jame įkurti atvirą jaunimo centrą. Niekas lyg ir nesiginčija, kad jaunimui tokio centro reikia, tačiau eilę tarybos narių gasdina tolimesnis centro gyvavimas, tiksliau centro finansavimas. Visgi projektui buvo pritarta, nulėmė argumentai, kad neformaliam jaunimui reikalinga vieta, kur jie galėtų burtis.

Mieli anykštėnai,
Pirmiausiai, laba diena mano tinklaraščio skaitytojams. Iš anksto atsiprašau tų reikliųjų skaitytojų, kurie tikisi mano tinklaraštyje rasti tik sausus faktus. Aš esu ne tik oficialus Anykščių rajono savivaldybės meras, bet kartu ir pilietis, toks pats žmogus kaip ir visi, su savais trūkumais ir savais pranašumais, su emocijomis ir gyvenimiška patirtimi, todėl mano požiūris kartais nesutampa ne tik su šalies valdančiųjų partijų politika, kartais man nepatinka ir tai, ką daro opozicija, žiniasklaida. Nors laiko mero darbotvarkėse išties visada trūksta, tačiau tinklaraščio pagalba norėčiau išsakyti mintis, kurių kartais žiniasklaidos priemonės nespausdina ar už kurias kartais paprašo susimokėti. Kartu norėčiau, kad mano mintys nebūtų balsas tyruose, norėčiau sulaukti oponentų klausimų, diskusijų, pasiūlymų. Juk Anykščių kraštas ne mero, ne valdančiosios daugumos. Anykščiai – visų mūsų, visų 27 000 mūsų rajone gyvenančių piliečių, tūkstančių pasaulio anykštėnų. Todėl visada taip norisi ne tik nepamatuotos kritikos, patyčių iš savo mylimo miesto, norisi pagalbos darbuose, idėjų. To ir siekiu šiuo tinklaraščiu.

Sveiki,
Šiandien startuoja mero tinklaraštis!