1.Kada meras rašo?
Meras Sigutis
Obelevičius rašo tik šaltuoju metų laiku ir tamsiuoju paros metu, maždaug nuo
rugsėjo pabaigos iki balandžio pabaigos, tiesa, žiemą – ir savaitgaliais, jeigu
tik nebūna renginių. Tačiau esu šiek tiek užsispyręs žmogus ir tuo laikotarpiu
kasdieną sėdu prie knygų bei kompiuterio ir parašau nuo kelių eilučių iki kelių
puslapių. Taip pamažu gimsta straipsniai, idėjos ir knygos, kurias užbaigius
pasiūlau leidykloms. Pernai „Alma littera“ išleido knygą „Gamtos dovanos“, šių
metų balandį turi pasirodyti „Botanika įsilylėjusiems“ ir t.t.
2. Ar sausa teisinių aktų kalba netrukdo turtėti
kuriančio žmogaus leksikonui? Ar nesiformuoja kalbos „štampai“?
Ne, nesiformuoja
jokie štampai. Tiesiog nesunku atskirti buities, gatvės ar teisinę kalbą ir jas
naudoti pagal paskirtį. Nemanau, kad teisininkas su žmona kalba baudžiamojo
kodekso kalba. Sakyčiau, kad atvirkščiai, pavyzdžiui, vedant tarybos ar kitus
svarbius posėdžius humoras, įpintas žaismingesnis, nevaldiškas žodelis nuima
įtampą ir padeda blaiviai mąstyti. Tiesa, kartais pasakau ir tokių posakių,
kurie nederėtų merui.
3.Kaip specialisto, dirbančio savivaldybės
administracijoje, kūrybiškas požiūris į problemos sprendimą įtakoja visos
savivaldybės gyvenimą, mero sprendimus? Aš visada labai vertinu kūrybiškus
vadovus ir specialistus, netgi pasinaudojame pasaulio anykštėnų idėjomis, gal
būt todėl, Anykščiai yra viena iš nedaugelio savivaldybių, kur nėra jaučiamas
idėjų badas, atvirščiai, jaučiamas investuotojų, kurie įgyvendintų tas idėjas,
badas.
4.Ar „improvizuojantis“ specialistas gerai ar
blogai? Improvizuojantis, kūrybingas vadovas, specialistas yra puiku. Jeigu
nebūtų kūrybingų, improvizuojančių asmenybių,žmonija taip ir nebūtų išlipusi iš
medžio. Tai visos civilizacijos variklis.
5.Jus pasiekiantys teisiniai aktai nenurodo,
kaip Jūs jį turite realizuoti vietoje. Ar problemų sprendimo būdų paieškai
reikalingas kūrybiškas požiūris, kaip tai pasireiškia praktikoje? Padeda ar
trukdo? Savivaldybėje dirba stipri profesionalų komanda, mes esame arti
žmonių ir matome, kurie teisės aktai vilkina ar net stabdo verslo kūrimąsi.
Deja deja, Lietuvoje kuriami teisės aktai dažnai yra labai nelankstūs,
sustabarėję, o vėliau jų laikymąsi prižiūrinčios institucijos palieka labai
mažai vietos improvizacijoms, todėl esame irgi viena iš nedaugelio
savivaldybių, kuri kišasi į įstatymdavystę, esame pateikę seimui ir vyriausybei
ne vieną pasiūlymą, netgi įstatymų projektus, kurie buvo priimti.
6.Jūsų savivaldybėje gana didelis procentas lėšų
skiriamas kultūros reikmėms. Ar tuo siekiama išlaikyti infrastruktūrą ir
specialistus, ar skatinti visos rajono bendruomenės kūrybines iniciatyvas?
Kodėl bendruomenių kūrybiškumo reikia valdininkams?
Esu gal vienintelis meras šayle, kuris sulaukia kritikos už tai, kad pernelyg
daug dėmesio skiriu kultūrai, o kai kurie technokratinio mąstymo piliečiai
netgi kaltina, kad Anykščiuose tiesiog per daug kultūros įstaigų, muziejų, pernelyg
daug tam skiriama lėšų, etc. Tačiau tai priimu, kaip pagyras, nes, regis
Čerčilis yra pasakęs, kad dėl ko kariauti, jeigu nebus skiriama lėšų kultūrai.
Todėl daug dėmesio skiriame ir infrastruktūrai (esame vienintelė savivaldybė
šalyje, kuri krizės metais ne uždarinėjo, o atidarė dvi bibliotekas kaimuose,
pernai atidaryta nauja biblioteka Anykščiuose, atidaryti angelų muziejus, menų
centras, renovuojamas kultūros centras mieste ir kt.). Kartu didelis dėmesys
skiriamas renginiams, jų kokybei. Iš kitos pusės retai kuris muziejus, kaip
mūsų A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko galėtų pasigirti, kad per metus
užsidirba pusę milijono litų.
7.Kokį kultūros darbuotoją pavadintumėte
puikiu (savybės), rinktumėtės vykdytoją ar iniciatorių? Žinoma, kad
iniciatorių. Juk yra daugybė galimybių kultūrai pritraukti ne tik savivaldybės
lėšas, o to „vykdytojas“ niekada nepadarys, visur reikalinga iniciatyva,
kūrybiškumas, gebėjimas keistis, inovatyvumas...
8.Kokie Jūsų kūrybiniai planai? Nesu
prietaringas, tačiau nelabai norėčiau jų atskleisti. Balandyje „Alma littera“
turėtų išleisti gražią lengvo turinio knygelę. Gal būt dar šiais metais kita
leidykla „Lututė“ išleis knygą apie valgomas gėles (rankraštį esu atidavęs).
Tikiuosi dar šį pavasarį leidykloms pasiūlyti dar vieną, didelės apimties
knygą, taip pat apie gamtą. Ant darbo stalo dar 2 pradėtos knygos, straipsnių
apie gamtą serija.
9.Jūs-gamtos dainius. Tik gamtą pažįstantis
žmogus galėjo sugalvoti „lajų parką“. Kokio emocinio poveikio žmogui tikitės iš
šio objekto? Ar tai įtakos rajono ekonominę gerovę? Nesu aš joks dainius.
Mano knygos yra mokslo populiarinimo. Aš esu biologijos mokytojas ekspertas ir
norėčiau, kad mano tautiečiai lietuviai, kaip ir kadaise, būdami pagonys,
labiausiai pasaulyje mylėtų ir geriausiai pažintų gamtą. Manau, kad savo
knygomis, savo įkurtu botanikos sodu, paskaitomis ir straipsniais kažkokia maža
kruopelyte prie to prisidedu. Lajų takas – bendra idėja ir projektas su saugomų
teritorijų tarnyba ir jos vadove Rūta Baškyte. Tiesą pasakius net buvau lengvai
sutrikęs, kai reikėjo oponentams įrodinėti, kad tai puikus gamtosauginis
projektas, dar vienas žingsnelis į gamtos pažinimą, meilės gamtai ugdymą.
Keliaudamas lajų taku, tarp medžių kamienų, pakildamas virš miško, žmogus,
manau, gaus puikų emocinį užtaisą, kartu pamatys mišką kitu rakursu, voverės
akimis ar iš paukščio skrydžio. Toks lajų takas bus pirmas ir kol kas
vienintelis Rytų Europoje, todėl, be abejonės, sulauks daugybės lankytojų,
pagyvins turistų srautus ir bent jau simboliškai atgaivins ekonomiką
10.Aukštaitijos NP šiemet – 40. Jūs didelis parko
draugas, net B.Šablevičių „atidavėte“ Ignalinos rajonui. Ko palinkėtumėte
parkui, ko Jūsų rajono parkai turėtų pasimokyti iš pirmojo parko darbuotojų?
Žinoma sveikinu parką su jubiliejumi, galiu pasidžiaugti, kad nacionaliniai ir
regioniniai parkai padarė neįkainojamus darbus ekologiame gyventojų švietime,
ugdant kultūringą turistą, kartu padaryti didžiuliai darbai vystant
infrastruktūrą, siekiant parodyti žmonėms gamtos ir etnografines vertybes. Net
sunku būtų įsivaizduoti, kiek būtų netekusi Lietuva, jeigu ne saugomų
teritorijų tarnyba ir saugomos teritorijos. Žinoma, iš tokių universalių
žmonių, kaip anykštėnas Bronius Šablevičius, jaunimas gali tik mokytis ir
pavydėti, nes labai retai viename žmoguje telpa ir mokslininkas, ir fotografas,
ir publicistas, knygų autorius, gamtosaugininkas ir t.t. Žinoma, kažkiek gaila,
kad Bronius dirba ne Anykščiuose, tačiau iš kitos pusės tokie žmonės negali
būti vieno rajono „nuosavybė“, Bronius Šablevičius dirba Lietuvai.
Nacionaliniam parkui norėčiau palinkėti klestėjimo, kad juos aplenktų taupymo
ir stambinimo vėjai, linkiu netapti vien tik turizmo poreikių tenkintojais,
kartu niekada neužmirštant dėl ko jie buvo įkurti – visada didžiausią dėmesį
skirti aplinkosaugai, ypač biologinės įvairovės apsaugai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą